©Ruslano Kondratjevo nuotr.

Patiko tai, ko kiti nepirko

0 2014-09-24


Valstietis.lt

Vieni bėga į miestus, kiti emigruoja, o treti perka apleistas sodybas ir prikelia jas antram gyvenimui. Pavasarį bus dveji metai, kai juvelyrė Virginija Abraitytė gyvenimą puikiai įrengtame bute, viename iš sostinės mikrorajonų, iškeitė į jokių patogumų neturinčią kaimo trobelę.

Gyvena, kaip nori

Moterys, mėgstančios išskirtinius papuošalus, mugėse atkreipia dėmesį į malonią pusamžę moterį ir į jos sukurtas originalias seges, vėrinius, žiedus, medalionus. Ji turbūt pirmoji Lietuvoje sugalvojo įamžinti po stiklu sudžiovintus augalus. Tinkamai įrėminta tai, kas kitų būtų nepastebėta, paprasčiausiai vėjo nupūsta ir sudūlėtų, Virginijos dėka rado vietą moterų papuošalų dėžutėse. Ne kas kita, o išskirtinis dėmesys, meilė gamtai, viskam, kas gyva, paakino Virginiją apsispręsti ir nusipirkti sodybą kaime. Vienkiemis Juodeliuose, Kalvarijų seniūnijoje, tapo jos ir vaikystės draugo Jono Kailiaus, su kuriuo ji susiejo savo likimą, svajonių namais. „Vaikai užauginti, abu esame našliai, tad nusprendėme, kad metas gyventi taip, kaip norisi, o ne taip, kaip reikia. Abu esame suvalkiečiai, todėl nusprendėme, kad sodybos ieškosime ten, kur mūsų šaknys“, – pasakojo Virginija. Ji nė akimirkos nesigailėjo, kad nusprendė pabėgti iš miesto. Kariškio tarnybą baigęs Jonas – jau pensininkas. Vyras džiaugėsi pagaliau galintis daryti tai, ką nori. Tiesa, darbų, kaip sakoma, devynios galybės, tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo. Ten, kur kolūkių laikais buvo laikomos trąšos, o vėliau riogsojo krūvos šiukšlių, tvarkingai išrikiuotos malkų rietuvės. Jų užteks penkioms žiemoms. O kur iki langų buvo mėšlo, viskas iškuopta, bus kur laikyti automobilį. Skylės sienose užmūrytos, stogas lopomas.

Juvelyrė Virginija Abraitytė su vyru gyvenimą puikiai įrengtame bute, viename iš sostinės mikrorajonų, iškeitė į jokių patogumų neturinčią kaimo trobelę.
©Ruslano Kondratjevo nuotr.

Vanduo statinėse

Virginijos ir Jono išsvajota sodyba ypatinga. Juos abu galima būtų pavadinti keistais keistos sodybos šeimininkais, nes devyni iš dešimties vargu ar susižavėtų sodyba, kurią kerta kelias. Vienoje jo pusėje – ūkiniai pastatai, kitoje – gyvenamasis namas. Galbūt todėl ji ilgus metus buvo bešeimininkė, kantriai laukė, kol atsiras, kas ją pamils tokią, kokia yra. „Mus sužavėjo senieji akmeniniai dar apie 1937 m. pastatyti ūkinės paskirties pastatai. Kadaise čia gyveno pasiturintys ūkininkai. Įdomu tai, kad sodyboje niekada nebuvo šulinio. Vandenį čia gyvenusieji atsiveždavo didelėse statinėse. Jos išlikusios iki šių dienų. Perdžiūvusios, bet galbūt dar tinkamos naudoti“, – rodė pašnekovė. Ji sakė sužinojusi, kad buvo bandyta kasti šulinį, bet, įleidus į žemę bemaž dvidešimt rentinių ir neradus vandens, nuspręsta gyventi be šulinio. „Tuomet nebuvo galimybės turėti artezinį gręžinį. Mes nesunkiai išsprendėme vandens problemą: atvažiavo specialistai ir po kelių dienų turėjome vandens tiek, kiek buvusiems sodybos šeimininkams nė nesisapnavo. Tiesa, gręžinys – beveik 60 metrų. Vadinasi, net geriausi šulinių kasėjai nebūtų pasiekę vandens“, – sakė Virginija.

Vis dėlto didžiausia vertybe pabėgėliai iš miesto laiko ne sovietmečiu nugyventus statinius, o medžius. Labiausiai juos žavi sodyboje augantys senieji ąžuolai. Vienas iš jų – su kryžiumi, prikaltu prie kamieno. Keliu pro sodybą einančios piligrimų procesijos sustoja melstis prie jo ir prie tolėliau esančių liepų, po kuriomis pastatytas paminklas kunigams, garbingai ėjusiems pašaukimo keliu. „Sodyboje labai daug senų medžių. Gal kas kitas juos praretintų, išgenėtų senas šakas, tačiau mums su Virginija jie gražūs tokie, kokie yra. Kažkaip nekyla rankos imti benzininį pjūklą ir daryti tvarką. Manome, kad gamta pasitvarko taip, kaip jai reikia, ir žmogui reikia mažiau kištis“, – šypsodamasis savo supratimą dėstė Jonas. Tiesa, jie neslėpė, kad aplinkiniai gyventojai juos laiko keistuoliais. Jiems sunku suprasti, kam branginti tai, kas tinka tik malkoms. Dar keisčiau jiems atrodė, kai Virginija su Jonu pakelėje ėmė sodinti šermukšnius. „Tada jie juokėsi iš mūsų sakydami, kad tarp medžių sodiname medžius. Bet per vasarą iš menkų vytelių ūgtelėjo mūsų sodinti šermukšniai iki gražių medelių, tad dar pažiūrėsime, kas juoksis paskutinis“, – šmaikštavo Jonas.

Paakino sunkmetis

Virginijai labai mieli ir svarbūs įvairiausi žolynai. Ir ne tik. Pamestas laumžirgio sparnas jai teikia atradimo džiaugsmą, nes, padėtas ant japoniško šilko skiautės arba įamžintas skaidriame stikle, jis tampa išskirtinio papuošalo akcentu. Palytėti jos rankų žolių stiebeliai virsta medžiais, pienių pūkai primena saulę, o džiovintos gėlės skleidžia ypatingą energiją. Kūrėja į savo darbus įdeda visą širdį ir kuria tik tai, kas jai patinka.

Anksčiau su papuošalų kūrimu Virginija neturėjo nieko bendro. Ji baigė architektūrą, kiek laiko dirbo pagal specialybę, paskui ilgai augino vaikus. Vėliau projektavo ir gamino baldus. „Esu perfekcionistė. Nuo pradžios iki galo viską darydavau pati: kurdavau dizainą, parinkdavau medžiagas, o paskui pati šlifuodavau medieną. Medžio dulkes iki šiol jaučiu plaučiuose. Prasidėjus ekonominei krizei, baldų užsakymų beveik nebuvo, tad teko galvoti, ką veikti toliau. Jei ne prasidėjusi krizė, nebūčiau pradėjusi kurti papuošalų“, – neabejojo moteris.

Begalinis gamtos pasaulis

Džiovintus augalus naudoti kūrybai moteris pradėjo gavusi mergaitės dovanotą paveiksliuką su džiovintomis gėlėmis. Tada jai šovė mintis džiovintus augalus naudoti kuriant papuošalus, kuriais moterys galėtų puoštis kasdien ir išskirtinių švenčių metu. Gamybos techniką ji atrado pati, tačiau netikino, kad jos kas nors nenaudojo anksčiau. Dirbdama prie traukos spintos, nes naudoja sveikatai kenksmingas medžiagas, ji praleidžia ištisas dienas. Daugelis Virginijos papuošalų yra su žalvariu, stiklu, o džiovinti žiedlapiai ir kitos augalų dalys išdėliotos ant įvairiaspalvio šilko ar net gėlių žiedlapių. Gyvendama mieste, su visa juvelyrine įranga spraudėsi virtuvėje, sodyboje turi atskirą kambarį. O kai pasistatys naują namą, įsirengs patogias dirbtuves. Didžiausias privalumas tas, kad, pavargusi nuo kruopštumo ir ypatingo atidumo reikalaujančio darbo, ji gali akis pailsinti žvelgdama į sodybos medžius, klausydama juose perinčių paukščių čiulbesio.

Virginijai, pradėjusiai gyventi sodyboje, atsivėrė begalinis gamtos pasaulis. Įvairių formų ir spalvų augalai – tiesiai po langais, prie tako, tik rink ir džiovink. „Augalus rinkti ir džiovinti – ne ką lengviau nei kurti ir gaminti papuošalus. Prie darbo stalo – stirtos knygų su džiovintais augalais tarp lapų. Jose – skirtingų dydžių, spalvų ir formų sudžiovintų augalų įvairovė“, – sakė moteris. Tiesa, kartais ji neatsispiria pagundai ir, pamačiusi įdomų ar savaip gražų augalą, gali užsukti į svetimą kiemą ir jį nusiskinti.

Laikys bites

Kol kas Virginijos ir Jono sodyboje šeimininkauja tik laukinė gyvūnija. Pelėdos, kiaunės, ežiai, kiškiai šeimininkauja, kaip ir anksčiau, kai sodyboje niekas negyveno. „Ūkininkauti ar laikyti kokių nors gyvulių kol kas neketiname. Tačiau jau kitą pavasarį turėsime kuo rūpintis, nes atsivežėme porą avilių. Tikimės, kad medaus užteks sau ir dar liks draugams“, – sakė Virginija. O kaip bitininkauti, ras, pas ką mokytis. Aplinkinių sodybų gyventojai – geranoriški žmonės. Dažnas kelis kartus per dieną važiuoja keliu per Virginijos ir Jono kiemą. Vien girdėdamas variklio garsą ir tai, kaip per kiemą važiuoja traktorius ar automobilis, Jonas gali pasakyti, kas važiuoja. Kelis kartus per dieną pro jų namų langus lekia ūkininkas Ciprijus Adomavičius. Jis pirmas atvykėliams iš miesto padėjo patardamas, kur kreiptis, ką daryti tvarkant būtiniausius naujakurių reikalus. Vietos bendruomenės nariai džiaugiasi, kad jų gretas papildė darbštūs, kultūringi ir išsilavinę žmonės.

 
 

Susiję straipsniai

  • Laukinis maistas: nuo atpažinimo iki suvalgymo

    0 2017-04-21

    Gegužė – valgomų laukinių augalų pikas. Geriausias metas pasimokyti atpažinti valgomus augalus. Todėl gegužės savaitgaliais kviečiame į Ukmergės raj., prie Veprių į LAUKINIŲ AUGALŲ PAŽINIMO ir SUVARTOJIMO SEMINARĄ, kurį ves augalų žinovas – Laimis Žmuida.

  • Skirtingas kartas vienija žemė

    0 2016-06-02

    Šį pavasarį Lietuvoje startavo socialinio verslo projektas „CoolŪkis“. Jo sumanytojai siekia suartinti kaimo ir miesto žmones. Projekto rengėjai orientuojasi į senjorų socialinę atskirtį, sveiką gyvenseną ir ekologinę daržininkystę.

  • Gamtinės žemdirbystės seminarai liepos mėnesį visoje Lietuvoje

    0 2016-05-31

    Kviečiame į gamtinės žemdirbystės seminarus, kurie vyks sodybose prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Druskininkų liepos mėnesio savaitgaliais.

  • Ekologiškų daržovių karaliai: interviu su ekoūkininke Daiva Giedrikiene

    0 2015-05-17

    Daivos Giedrikienės paprasta ūkininke nepavadinsi ne tik dėl to, kad su vyru Arūnu ir vaikais ji ūkininkauja pagal ekologinės žemdirbystės principus, bet ir dėl to, kad jų asortimente gausu Lietuvoje retai auginamų daržovių. Kiaulių ir karvių jų ūkyje nėra. Jie - ekologiškų daržovių karaliai, šviesūs, švarūs ir visada šiltai besišypsantys. Ekologinę daržininkystę 2001 m. pradėjo nedideliuose ploteliuose. Šiandien jie turi didelį būrį ištikimų klientų Vil...

  • Senųjų veislių renesansas

    0 2015-05-17

    Netoli Kauno, Karmėlavoje, gyvenantis Valdas Stokna pastebėjo, kad parduotuvėse jau nėra senų, prieš 50 ar 100 metų augintų augalų veislių sėklų. Būtent jos tinka gamtinei ir ekstensyviai žemdirbystei.

  • Tikrinant darželių ir mokyklų valgyklas, galės dalyvauti tėvų atstovai

    0 2015-05-16

    Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai kasmet daugelio vaikų darželių ir mokyklų valgyklose randa higienos, maisto saugos ar kokybės pažeidimų. 50 proc. patikrinimų nustatoma su pažeidimais. Taip pat jau ne vienerius metus maisto kokybe, neskaniu maistu skundžiasi vaikai ir jų tėvai. Tad VMVT nusprendė imtis konkrečių priemonių, kad situacija keistųsi, ir sudarė galimybes tėvų atstovams dalyvauti darželių bei mokyklų patikrinimuose.

  • Per metus kiekvienas Lietuvos gyventojas išmeta apie 50 kg maisto atliekų

    0 2015-05-15

    Per Seime vykusį Nacionalinį kovos su maisto švaistymu kongresą buvo aptarti ir aktualūs maisto atliekų, jų tvarkymo ir prevencijos klausimai.
    Per metus mūsų šalyje susidaro apie 80 tūkst. tonų maisto atliekų, o vienas gyventojas išmeta apie 50 kg maisto, kurio dalis dar tinkama vartoti. Šios atliekos nėra atskirai surenkamos ir tvarkomos, todėl patenka į bendrą komunalinių atliekų srautą ir keliauja į sąvartynus. Maisto atliekos Lietuvoje sudaro apie dešimtadalį vi...

  • Savanoriškas valstybinių parkų lankytojų bilietas

    0 2015-05-15

    Nuo gegužės 15 dienos 4 nacionaliniuose ir 28 regioniniuose parkuose įvedamas valstybinių parkų lankytojo bilietas. Ekologinio mąstymo žmonės, kuriems rūpi gamta, kraštovaizdžio vertybės, galės prisidėti prie saugomų teritorijų puoselėjimo.

  • ES laisvosios prekybos sutartis su JAV kelia grėsmę maisto kokybei ir demokratijai

    0 2015-04-23

    ES laisvosios prekybos sutartis su JAV gali pabloginti įprastus maisto kokybės ir aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės standartus, darbuotojų teises ir net kelia pavojų šalių valdžios suverenitetą perduoti stambioms korporacijoms. Apie tai kalbėjosi į LUNI paskaitą apie Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystės (angl. santrumpa TTIP) sutartį susirinkę įvairių visuomeninių organizacijų atstovai.

  • Gyvenamosios aplinkos poveikis sveikatai

    0 2015-04-23

    Aplinka, kurioje gyvename, turi neabejotiną įtaką sveikatai: ji net 20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių. Žmogus savo veikla gali keisti aplinką. Esant neįprastiems fizikiniams, cheminiams ar socialiniams dirgikliams, sutrinka tam tikrų organizmo funkcijų reguliavimo mechanizmai. Tai sumažina jo prisitaikymo prie aplinkos galimybes, atsparumą nepalankiems veiksniams.