Žemdirbystė be kasimo

0 2014-10-23

Indrė Kleinaitė
GYVA.LT

Šiais laikais sunku nustebinti, o kad galima ūkininkauti nekasant žemės, turiu pripažinti, mane nustebino. Apie gamtinę žemdirbystę (angl. permaculture) pirmą kartą išgirdau prieš daugiau nei penkerius metus viešėdama Šveicarijoje, tačiau tik visai neseniai pirmą kartą paragavau gamtinės žemdirbystės gėrybių Lietuvoje. Skonis buvo pritrenkiančiai geras, t. y. intensyvus, pilnas, sodrus, gilus, net šiek tiek hipnotizuojantis.

Laimį Žmuidą pažįstu seniai. Jis ne tik ūkininkauja pagal gamtinės žemdirbystės principus, bet ir iš molio stato saulės namus, rūpinasi miškais ir užsiima švietėjiška gamtosaugine veikla. Tai daug žinių turintis, jautrus ir tvirtų įsitikinimų žmogus. Apie tai kaip, nekasant žemės, užsiauginti geriausių gėrybių ir kodėl gamtinė žemdirbystė yra tarsi crème de la crème iš visų žemdirbystės metodų GYVA.LT ir kalbasi su Laimiu Žmuida.

Laimis Žmuida
©Nuotr. iš asm. archyvo

Kaip susidomėjai gamtine žemdirbyste?

Meilę gamtai įskiepijo tėvai. Mes buvome miestiečiai, tačiau visada gyvenome arti miško. Čia rasdavai visko: riešutų, kvapnių uogų, kietakočių ir ištyžtančių keptuvėje grybų, šaltinio vandens, papuošalų Velykoms, Kalėdoms, net dirvožemio parsinešdavome kambariniams augalams ar kokios medienos įrankiams, buičiai, taip pat atsinešdavom medžių iš miško ir pasodindavom šalia namo. Šalia vieno mikrorajono buvo mažiukas nendrėmis apaugęs ežeriukas miške su smėlėtu dugnu, šalia kito – didžiulė upė su pusiasaliu ir salomis. Upė tiekė žuvį ir džiaugsmą poilsiaujant pakrantėse.

Natūralu, kad su tokiu įskiepytu gamtos jausmu suaugęs ieškojau alternatyvių gamtą tausojančių gyvenimo būdų. Kartu atradau ir daugybę gamtai draugiškų žemdirbystės sistemų, kurių kūrėjai ir praktikuotojai yra B. Mollisonas, D. Holmgrenas, M. Fukuoka, R. Hartas, R. Stout, E. Hazelip, S. Holzeris, G. Lawtonas, A. Kuznecovas. Jų sistemos labai panašios. Visas jas galima pakišti po anglišku terminu „permaculture“, kas reiškia permanentinę (ilgaamžišką) kultūrą, t. y. kultūrą, kuri nešvaisto išteklių ir todėl gali tęstis ilgai ilgai.

Labiausiai patiko A. Kuznecovo žemdirbystės sistema. Saulius Jasionis prie jos pridėjo mokslininkės F. Gelcer tyrimų rezultatus ir gimė nauja lietuviškoji gamtinės žemdirbystės mokykla, kuri šiek tiek skiriasi nuo kitų permakultūros mokyklų. Vėliau prie teorijos kūrimo bei tobulinimo prisidėjau aš.

Teorija mane sužavėjo, bet praktiškai perprasti gamtinės žemdirbystės principus turbūt yra nemenkas iššūkis, ar ne?

Sakyčiau atvirkščiai. Teorija gali atrodyti sudėtinga, nes kalbami nauji ausiai dalykai, tačiau praktikoje viskas yra paprasčiau. Tiesiog reikia stebėti gamtą ir atkartoti joje vykstančius procesus. Gamta parodo, kada sėti, kada prižiūrėti, kada imti derlių. Pražydo šalpusnis – ženklas, kad prasideda sėja, šienauti galima pradėti tik tada, kai žolė užaugo iki atitinkamo aukščio, kitaip neįmanoma. Parodo gamta, kaip pasėti į nesuartą dirvožemį, kaip nupūdyti velėną ir gauti purią, drėgną derlingą žemę. Dalį darbų gamta atlieka už žemdirbį. Pavyzdžiui, dirvožemio gyventojai supurena dirvožemį ir aprūpina jį vandeniu, todėl mums nereikia kasti, purenti ir laistyti.

Iš tiesų praktikoje viskas labai paprasta. Tereikia pradėti ir klausyti gamtos, o ji parodys, ką, kada ir kaip daryti. Baisu žengti pirmuosius žingsnius? Visada galima kreiptis į specialistus. Internete teikiamos nemokamos konsultacijos, vyksta mokymai ir seminarai.

Kuo tai skiriasi nuo ekologinės ir biodinaminės žemdirbystės?

Gamtinių daržų nereikia arti, kasti, purenti, laistyti, tręšti, saugoti nuo ligų ar kenkėjų. Sukurta arba išsaugota natūrali ekosistema reguliuoja kenkėjų skaičių, saugo nuo ligų. Taip pat gamtinė ekosistema kuria produktų kokybę – neartoje žemėje ar virš jos pilna gyvybės, kuri gamina vitaminus ir kitas bioaktyvias medžiagas, taip pat padeda augalams prisisotinti naudingų mikroelementų ir makroelementų.

Gamtinėje žemdirbystėje augalams duodame subalansuotą mitybą. Mulčiuje, sudarytame iš negyvų augalų liekanų, yra visų elementų, kokių tik augalui reikia. Augalas gauna visko, nejaučia jokio trūkumo, todėl auga sveikas, jo imuninė sistema stipri ir jis pats sugeba apsiginti nuo daugelio ligų ar kenkėjų antplūdžių. Taip pat reikiamos medžiagos augalams transportuojamos požeminiais grybų tinklais, kurie susikuria tik neartoje nejudinamoje žemėje.

Skiriasi ir išorinis vaizdas. Daržus ir sodus stengiamės padaryti panašius į gamtą, įpinti juos į esamą kraštovaizdį. Žemė darže nebūna plika. Ją visada dengia arba mulčias, arba žali gyvi augalų lapai. Sodinama gausi įvairovė (polikultūra) papuošia daržą žiedais visais sezono laikotarpiais.

Ar yra kas sertifikuoja gamtinės žemdirbystės ūkius, ar tai labiau privatus šeimos ūkių užsiėmimas nekomerciniais tikslais?

Gamtinės žemdirbystės stipriausios pusės atsiskleidžia mažuose šeimos ūkiuose. Čia gaunami vitaminingiausi ir geriausios kokybės produktai. Jų kelias nuo daržo iki valgytojo yra pats trumpiausias, todėl maistas šviežiausias ir vitaminingiausias. Tačiau gamtinės žemdirbystės produktai tinka ir pardavimams. Net transportuojant iki miesto produktai išlieka maistingesni lyginant su įprastais.

Mažiems gamtinės žemdirbystės ūkiams, kur vyrauja rankų darbas, netinka įprastos sertifikavimo sistemos, kur priežiūrą atlieka trečioji šalis – valstybinės institucijos ar stambios privačios įmonės. Todėl sertifikavimo sistemą nukopijavome nuo Vakarų šalyse veikiančio smulkiųjų ūkininkų modelio, kuris yra grįstas pasitikėjimu (angl. Participatory Guarantee Systems – PGS). Žmogus ar žmonių grupė, kuriais viešai pasitikima, duoda savo emblemą ūkininkui, o šis užsiklijuoja ją ant savo prekių kaip patvirtinimo garantą. Pirkėjas valgytojas pasitiki emblemos davėju, todėl produktą perka kaip garantuotai gerai augintą. Jeigu sertifikuotojas pradeda dalyti emblemą bet kam, tai pirkėjai mato produktų pablogėjimą ir pradeda skųstis viešai ar pirkėjų rateliuose. Emblemos davėjas netenka pasitikėjimo ir tokių prekių paklausa sumažėja. Todėl emblemas stengiamasi duoti tik patikrintiems, tikrai gerai auginantiems ūkininkams. Ši mažų ūkininkų ir mažų bendruomenių sertifikavimo sistema veikia lygiai taip pat kaip ir įprastos sertifikavimo sistemos, tačiau kadangi tikrintojo vaidmenį atlieka pati valgytojų bendruomenė, tai sertifikatas arba išvis nekainuoja, arba kainuoja nedaug. Vienas iš tokio sertifikavimo pavyzdžių yra Amerikoje gerai žinomas Certified Naturally Grown sertifikatas.

Lietuvoje dvejus metus buvo galima įsigyti sertifikuoto gamtinės žemdirbystės maisto, tačiau dabar sertifikuotų ūkių nėra. Sertifikavimo sistema yra sukurta ir jeigu atsirastų ūkininkų, jei atsirastų poreikis, galima ją vėl paleisti, tačiau kol produkcijos kiekiai nedideli, tam poreikio nėra. Galima pačiam pasitikrinti, kaip tavo ūkininkas augina produktus. Pavyzdžiui, kaip tai daro Eimutė Lučiūnienė iš ūkio „Kitoks Daržas“. Ji glaudžiai bendrauja su savo valgytojų bendruomene, kviečia ją atvykti ir pažiūrėti ar padirbėti daržuose, iš kurių bendruomenei tiekiamas maistas. Taip bendruomenė įgyja pasitikėjimą ūkininku ir sertifikavimo nereikia.

Kiek, tavo žiniomis, žmonių Lietuvoje užsiima gamtine žemdirbyste?

Gamtinė žemdirbystė gali būti kelių lygių. Vieni tik pradeda, taiko tik keletą principų. Tokių yra tūkstančiai. O kiti augina profesionaliai, be didelių klaidų, gauna tikrai aukščiausios kokybės produktus. Tokių yra gal dešimtys, o gal virš šimto, labai sunku tiksliai pasakyti.

Ką tu pats augini ir kaip tau tai sekasi?

Mes auginame visą vegetarinį maistą. Perkame tik aliejų ir miltus. Prieskonių nenaudojame, nes gamtinės žemdirbystės maistas yra savaime skanus ir jo papildomai paskaninti nereikia. O štai kai nuvažiuojame į miestą ir valgome miesto maistą, tada tenka gardinti maistą ne tik druska, bet ir kitais prieskoniais.

Pradėjau nuo absoliutaus nulio. Pirmais metais užaugdavo tik apsauginiai augalai, o pats derlius, kurį turėdavo apsaugoti nuo kenkėjų tie apsauginiai augalai, neužaugdavo. Bet per kelis metus išmokau. Dabar sekasi puikiai, derliai vis didėja, užaugintas maistas teikia vis daugiau džiaugsmo.

Daržas mus maitina jau seniai, nes jam įveisti pakanka vienų metų, o mūsų iš sėklyčių pasodintas sodas dar tik dabar pradeda duoti derlius, nes sode nuo sėklytės iki vaisių praeina apie dešimt metų. Kai daugiau gausim iš sodo, galėsime mažiau daržų auginti. Su sodu mažiau darbo – pasodinai medį ir renki derlių, o daržą reikia kas metai prižiūrėti.

Darže auginam daugumą šakniavaisių žiemai (pastarnokus, morkas, bulves, burokėlius, salierus, geltekles, šaknines petražoles, pūtelius, topinambus, juoduosius ridikus, daikono ridikus, įvairius kitus ridikus ir ropes, griežčius) ir kaliaropes. Visa tai užkasame po žeme, nes rūsio nenaudojam, o kai baigiasi viena porcija šakniavaisių, tada išsikasam kitą porciją. Taip pat žiemai dalį derliaus laikome namuose: moliūgus, cukinijas, aguročius, patisonus, česnakus, svogūnus, grūdinius įvairius – pupas, kukurūzus, pupeles, žirnius, dumplainius, saulėgrąžas, riešutus, aguonas, valgomąsias kanapes. Visas šis maistas gyvas. Grūdams, sėkloms, riešutams, svogūnams duok vandens ir jie sudygs, augs. Dumplainiai, moliūginiai turi sėklas, kurios irgi gali dygti. Šakniavaisiai iškasti iš po žemės po poros savaičių pradeda leisti lapus.

Be šito gyvo maisto, dar šiek tiek konservuojame. Konservavimui renkamės kuo natūralesnius būdus (džiovinimą, rauginimą), kad kuo daugiau naudingųjų medžiagų išliktų užkonservuotuose produktuose. Rauginam agurkus ir kopūstus, marinuojam agurkus, jaunas kukurūzų burbuoles, šparagines pupeles, dalį jų ir džiovinam. Sūdome tik grybus, o su cukrumi darome tik obuolienę. Džioviname uogas ir vaisius, taip pat laukines žoles maistui.

Dar žiemai turim medaus, nes laikome bites. Tai tiek apie žiemą. O štai vasaros sezonas yra įdomesnis ir gamtinėje žemdirbystėje reikšmingesnis, nes, kaip minėjau, čia vienas svarbiausių principų yra maisto šviežumas ir sezoniškumas. Užauginti ir prisandėliuoti dar nėra taip sunku, o štai išlaviruoti per visą šiltąjį sezoną, kad visada turėtum šviežio ir ką tik užaugusio maisto, jau nėra taip paprasta. O juk būtent vasarinis maistas yra pats šviežiausias, vitaminingiausias ir naudingiausias.

Pavasarį renkame daug laukinių valgomų augalų: dilgėlės, garšvos, sibirinis barštis, pūtelis, rūgštynės, kiaulpienės, šakinys. Labai gelbsti varnalėšos. Kai dar nieko nėra darže užaugusio, gali kasti jų šaknis, o vėliau kepti jų lapkočius. Lengva pririnkti ir gauni daug papildomo maisto. Pavasarį gelbėja ir daugiamečiai svogūnai, česnakų laiškai, rabarbarai, kurių suvalgom daug. Taip pat į madą ateinantys smidrai, kurie iš po žemių iškelia tokius kaip pieštukas dydžio tik storesnius valgomus ūglius. Šį pavasarinį maistą dar tenka maišyti su sandėliuotu per žiemą, tačiau kai prasideda šparaginiai žirniai ir žalieji žirneliai, tai ženklas, kad darže užsivedė šviežio maisto konvejeris. Po žirnelių prasideda viskas: vasariniai kopūstai, morkos, mangoldai, buroklapiai, ankstyvos bulvės ir visa kita.

Daugiau apie gamtinę žemdirbystę: www.gerazemdirbyste.lt

Indrė Kleinaitė, GYVA.LT, 2014 m. spalio 20 d.

 
 

Susiję straipsniai

  • Laukinis maistas: nuo atpažinimo iki suvalgymo

    0 2017-04-21

    Gegužė – valgomų laukinių augalų pikas. Geriausias metas pasimokyti atpažinti valgomus augalus. Todėl gegužės savaitgaliais kviečiame į Ukmergės raj., prie Veprių į LAUKINIŲ AUGALŲ PAŽINIMO ir SUVARTOJIMO SEMINARĄ, kurį ves augalų žinovas – Laimis Žmuida.

  • Skirtingas kartas vienija žemė

    0 2016-06-02

    Šį pavasarį Lietuvoje startavo socialinio verslo projektas „CoolŪkis“. Jo sumanytojai siekia suartinti kaimo ir miesto žmones. Projekto rengėjai orientuojasi į senjorų socialinę atskirtį, sveiką gyvenseną ir ekologinę daržininkystę.

  • Turguose pasirodė dilgėlių

    0 2016-06-02

    Panevėžio turguje populiarėja nauja prekė – dilgėlės. Jas perka žmonės, norintys laikytis sveikesnio gyvenimo būdo.

  • Gamtinės žemdirbystės seminarai liepos mėnesį visoje Lietuvoje

    0 2016-05-31

    Kviečiame į gamtinės žemdirbystės seminarus, kurie vyks sodybose prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Druskininkų liepos mėnesio savaitgaliais.

  • Kas nutiks, jei dvi savaites valgysim tik ekologišką maistą?

    0 2016-05-31

    Kas atsitiktų, jeigu įprastus, tradiciškai auginamus maisto produktus pakeistume ekologiškai užaugintu maistu? Viena Švedijos šeima dalyvavo eksperimente, kurį organizavo Švedijos parduotuvių tinklas Coop ir Švedijos aplinkos tyrimų institutas. Tyrimo metu norėta išsiaiškinti, kaip keičiasi žmogaus organizme pavojingų cheminių junginių koncentracija valgant ekologiškai užaugintą maistą.

  • Ekologiškų daržovių karaliai: interviu su ekoūkininke Daiva Giedrikiene

    0 2015-05-17

    Daivos Giedrikienės paprasta ūkininke nepavadinsi ne tik dėl to, kad su vyru Arūnu ir vaikais ji ūkininkauja pagal ekologinės žemdirbystės principus, bet ir dėl to, kad jų asortimente gausu Lietuvoje retai auginamų daržovių. Kiaulių ir karvių jų ūkyje nėra. Jie - ekologiškų daržovių karaliai, šviesūs, švarūs ir visada šiltai besišypsantys. Ekologinę daržininkystę 2001 m. pradėjo nedideliuose ploteliuose. Šiandien jie turi didelį būrį ištikimų klientų Vil...

  • Senųjų veislių renesansas

    0 2015-05-17

    Netoli Kauno, Karmėlavoje, gyvenantis Valdas Stokna pastebėjo, kad parduotuvėse jau nėra senų, prieš 50 ar 100 metų augintų augalų veislių sėklų. Būtent jos tinka gamtinei ir ekstensyviai žemdirbystei.

  • Ekologinė grėsmė: JAV bitininkai per metus neteko beveik pusės bičių

    0 2015-05-16

    JAV bitininkai per praėjusius metus prarado 42,1 proc. turėtų bičių.
    Tai pirmas atvejis, kai vasarą bičių žuvo daugiau, nei žiemą – 27,4 proc. Pernai vasarą bitininkai prarado 19,8 proc. bičių.

  • Tikrinant darželių ir mokyklų valgyklas, galės dalyvauti tėvų atstovai

    0 2015-05-16

    Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai kasmet daugelio vaikų darželių ir mokyklų valgyklose randa higienos, maisto saugos ar kokybės pažeidimų. 50 proc. patikrinimų nustatoma su pažeidimais. Taip pat jau ne vienerius metus maisto kokybe, neskaniu maistu skundžiasi vaikai ir jų tėvai. Tad VMVT nusprendė imtis konkrečių priemonių, kad situacija keistųsi, ir sudarė galimybes tėvų atstovams dalyvauti darželių bei mokyklų patikrinimuose.

  • Žalinimo reikalavimai neleis išgręžti žemės kaip citrinos

    0 2015-05-16

    Žemės ūkio sektoriui yra skiriama apie 40 proc. visų ES biudžeto lėšų. Didžioji jų dalis atitenka tiesioginėms išmokoms. Įvairios apklausos rodo, kad ES visuomenė norėtų, jog parama žemės ūkiui būtų skiriama kaip kompensacija ūkininkams už jų vykdomą žemės ūkio veiklą, nukreiptą į aplinkos tausojimą, viešųjų gėrybių kūrimą ir pan. Ši priežastis lėmė, kad po ilgų diskusijų mokslininkai, žemdirbiai, aplinkosaugos ir klimato kaitos specialistai bei s...