©Asmeninio archyvo nuotr.

Kaimo dvasios sergėtojai

0 2015-02-05

Aušrinė Šėmienė
Valstietis.lt

Kartais geriau nerti nuogam į dilgėles nei voliotis ant šilto smėliuko. Taip padarė kauniečių šeima, didmiestį iškeitusi į kaimą. Dabar jie tvirtina dėl šio žingsnio nėkart nepasigailėję. Geldaudiškio dvaro turizmo administratorę Dianą Šležienę kalbino VL žurnalistė Aušrinė Šėmienė.

Kaip atsitiko, kad kaunietė žurnalistė atsidūrė kaime?

Nei psichologinių, nei fizinių lūžių nebuvo – tai buvo natūralus noras gyventi geriau: valgyti šviežią maistą, kvėpuoti grynu oru ir kuo daugiau judėti, stiprinti save fiziškai ir emociškai. Tokie dalykai įmanomi tik būnant gamtoje, mieste tokiems norams įgyvendinti reikia nemažai pastangų ir pinigų. O būdamas kaime, savo namuose, visą parą kvėpuoji grynu oru, bet kada panorėjęs gali ravėti daržą, skaldyti malkas ar grėbti lapus – tai atstoja sporto klubo abonementą. Grįžęs po darbų gali išsikepti savų vištų ką tik padėtų kiaušinių ant lašinių, pirktų iš kaimyno, ir valgyti su krūva savame darže išaugintų daržovių be cheminių trąšų. Ir dar – valgydama tuos kaimyno spirgučius žinau, kad kaimynas kiaulę „augino kaip sau“, ne pardavimui... Tai tik dalis aritmetikos, kuri, kaip ir tikėjomės, labai pagerino savijautą: dingo pusę gyvenimo kamavę galvos skausmai, alerginė sloga, nerimas ir nuolatinis nuovargis.


©Asmeninio archyvo nuotr.

Kitas postūmis išdumti į kaimą – tvarkyti savo ūkį pagal išgales ir pajamas. Kaune gyvenome daugiabutyje. Nebenorėjome už šilumą, vandenį tiekėjams atiduoti didžiosios dalies savo uždirbamų pinigų ir laukti, kada jie paprašys dar daugiau. Dabar šildomės kietuoju kuru ir kūrename tiek, kiek mums reikia, vandens iš savo šulinio irgi semiame tiek, kiek reikia. Tai laisvė primityviąja prasme, bet kai namie jautiesi šeimininkas, tai gali galvoti ir apie laisvę plačiąja prasme.

Sodybą rinkomės dvejus metus ir vis atrodė, tai kaimynai per arti, tai namas sukežęs, tai sienos kiauros. Tik atvažiavę į dabartinius namus, nors iškart pamatėme trūkumus, nusprendėme gyventi Gelgaudiškyje. Kažin kas šnipštelėjo, kad čia bus gerai.

Paprastai žmonės važiuoja į Angliją, o jūs – į kaimą.

O kas Anglijoje laukia „pabuvusių“ žmonių? Negi mane, „žinomą“ žurnalistę įsivaizduoji plaunančią indus kokiame pub’e ar tupinėjančią apie pagyvenusią senjorą?! Iš tiesų nebijau jokio darbo ir galėčiau jį dirbti, kaip ir dabar dirbu savame darže ar dvare, – ekskursijai pasivaidenusi ponia, griebiu šluotą ir nušluoju laiptus, kad kita ekskursija būtų deramai priimta. Man svarbu, kad darbas būtų prasmingas ir žinočiau, kodėl jį darau.

Apsigyvenote senoje troboje. Ar nesunku be miestietiškų patogumų?

Turime visus miestietiškus patogumus, tiksliau juos susikūrėme. Vanduo iš šulinio į namus atkeliauja vamzdžiais, šildomas elektra. Ir nemanykite, kad kas nors laksto žiemą į lauko būdelę... Tuo pačiu išsaugojome viską, kas leidžia gyventi senoviškai: dingus elektrai vandens iš šulinio pasisemiame kibiru, pasišildome ant krosnies katile. Žiemą sriubą dažniau verdu ant krosnies nei ant elektrinės viryklės, nes išeina skanesnė. Užkietėjusiam asfalto vaikui tokie „paistalai“ tikriausiai kelia šypseną, bet miestiečiai, tvirtinantys kad nieku gyvu nesikraustytų į kaimą, pas mus paragauja tos zupės ir ištirpsta – vaje, kaip skanu.

Jaučiamės labai saugūs – jei prasidėjus pasaulio pabaigai staiga sustotų elektros, šilumos ir vandens tiekimas, atvažiuokit pas mus. Be visų civilizacijos išmonių, atsiradusių prieš šimtą ar mažiau metų, mes puikiausiai išgyvensime. Taip, kaip gyveno ir užaugo mūsų seneliai ir proseneliai.

Turite hektarą žemės ir didžiulį sodą, auginate daržovių. Bet ar iš to galima išgyventi?

Žinojome, kad pavasarį reikia sėti, o rudenį – pjauti arba rauti. Jei rimtai, tai ir aš, ir mano žmogus esame nemažai praleidę laiko kaime padėdami artimiesiems, tad didelių rebusų nereikėjo spręsti. O mokėmės iš savų klaidų ir pirmaisiais metais tikrai nemokėjome susitvarkyti su kaip tyčia itin gausiai užderėjusiais obuoliais ar ankstesnių šeimininkų paliktu daržu. Bet atsirado žmonių, kurie buvo labai susirūpinę mūsų gerove (draugai ir giminaičiai pirmąją žiemą vis skambindavo ir klausdavo, ar nesušalome, ar neužpustė, ar turime ką valgyti) ir padėjo patarimais.

Jei iš savo ūkio gali išsimaitinti, tai, galima sakyti, ir išgyventi. Nors grynųjų vis tiek reikia aliejui, cukrui ir benzinui. Jei kaime turi dar ir „valdišką“ darbą, esi ne tinginys ir užsiaugini daržovių, kiaulaitę, pasimelži karvę, gali gyventi sočiai. Gyvenimas dirbančiam žmogui kaime yra dvigubai pigesnis nei mieste. Tik supraskime – labai daug kas priklauso nuo to žmogaus poreikių.

Miestiečiai sako, kad kaimiška grietinė neskani, nes kvepia karve. Ar prie jos jau pripratote?

Mano vyrui toks kaimiškas, tik pamelžtas pienas kvepia, ir jis jį maukia puslitriniais puodais. Sako, primena vaikystę, pas močiutę praleistas vasaras. Aš, tiesą pasakius, tokiu pienu nesižaviu, bet nusipirkę 10–15 litrų šviežio pieno, savaitei apsirūpiname baltu sūriu arba varške, grietine, sviestu. Nemėgau ir nemėgstu prekybcentrio lentynose tįsančio sūrio polietileno vakuume, kuris gamintas iš „kolūkinio“ pieno. Tegul jis būna švarus, šimtąkart patikrintas, bet manęs netenkina jo skonis.

Kaip jus priėmė vietiniai gyventojai? Ar nežiūrėjo šnairai?

Iš pradžių galvojo, kad mes kokie girtuoklėliai, nelaimėliai, praradę mieste butą. Vėliau, pažiūrėję, kad „normalūs“ žmonės, matyt, sutriko: vis tiek kažkas ne taip, kad iškeitė miesto gėrybes į kaimo vienkiemį. Sužinoję, kad aš dar ir kažkokia žurnalistė, apskritai nebežinojo, ką galvoti. Bet vienąkart ėmė ir paklausė, kodėl mes taip pasielgėme. Atsakiau taip, kaip ir jums, – norėjome gyventi geriau. Bet kaimo žmogui, įsivaizduojančiam, kad gerai galima gyventi tik dideliame mieste, vis tiek buvo sunku susivokti. Dabar jau visi mus priima atvirai ir paprastai, o kai kas net pamalonina: atrodo, kad jūs Gelgaudišky seniai gyvenate, tokia sava... Tiesą sakant, ir man pačiai atrodo, kad šiame Dievo užantyje gyvenu nuo vaikystės, nors praėjo tik treji metai.

Ar buvo sunku prisitaikyti kaime, pakeisti gyvenimo būdą?

Gyvenimo būdas pakito savaime – darbas vijo darbą, nes pirmaisiais metais reikėjo labai daug dirbti, t. y. išvalyti ir pagal savo viziją sutvarkyti sodybą. Tiems darbams, aišku, dar galo nematyti ir, matyt, jo nebus, bet nuolatinis rūpestis ir kūryba diktuoja gyvenimo būdą. Kad tik visur suspėtume.

Gyvenimo būdą diktuoja ir mūsų augintiniai – du šunys, penkios katės, būrys vištų ir ančių. Šunys ir katės yra draugai, kurie gyvena kartu su mumis name ir kada panorėję išeina į kiemą. Tai, žinoma, stebina visko mačiusius kaimiečius ir net nežinau, ką jie kalba apie mus. Nepaisant to, mūsų naminiai augintiniai yra nepaprasti – išgelbėti nuo mirties, paimti iš prieglaudos. Žodžiu, kiekvienas su savo istorija ir patirtimi. Kaip ir žmonės.

Vaikai liko mieste. Jie nepritarė jūsų sprendimui pakeisti gyvenamąją vietą?

Jaunam žmogui mokytis, kurti, tobulėti, dirbti kaime nėra tokių galimybių kaip mieste. Bet jie labai džiaugiasi mamos sprendimu gyventi taip, kaip ji nori, ir atvažiavę labai ilgai miega, džiaugiasi ramybe.

Ar nenuobodu kaime – juk anksčiau gyvenote Kaune, dirbote sostinėje. Ten vyksta daug renginių?

Prisipažinsiu – gyvendama laikinojoje sostinėje daug rečiau lankydavausi koncertuose. Dažniausiai tam nelikdavo laiko, o kartais – ir pinigų brangiam bilietui. Gelgaudiškio dvare vyksta koncertai, profesionalumu prilygstantys organizuojamiems Vilniaus ir Kauno salėse. O jei užsinori ko nors ypatingo, sėdi į mašiną ir po valandos atsiduri Kauno teatruose.

Prie turimos profesijos įsigijote dar vieną. Ar nebuvo sunku mokytis, laikyti egzaminus?

Mano neseniai įgyta gidės profesija yra labai artima žurnalistės patirčiai, nes abi sieja bendravimas su žmonėmis. Gidės darbu žaviuosi vien dėl to, kad pabendravus nereikia rašyti straipsnio, tad lieka tik malonumai. Mokytis buvo labai įdomu ir jaučiausi pakylėta – ir aš galiu! Siekti žinių amžius netrukdo.

Kaip, manote, kada gyvenimas buvo prasmingesnis, – kai gyvenote mieste ar dabar?

Kiekvienam amžiaus tarpsniui – savi privalumai. Jei į kaimą būčiau pasukusi būdama jaunesnė, šiandien neturėčiau patirties, kurios įgijau dirbdama redakcijose ir bendraudama su įvairiais žmonėmis. Be to, būčiau tikriausiai nuskriaudusi savo vaikus jų lavinimo prasme. Tačiau šiandien, sėdėdama savo sodyboje po kelių šimtų metelių ąžuolu ar šnarindama dvarininkės sijoną Gelgaudiškio dvare, jaučiu gyvenimo pilnatvę.

Esate sakiusi, kad kaime užmiršote gerti vaistus. Tenka pripažinti, kad ir figūrą pataisėte.

Figūra pasitaisė savaime bemojuojant kauptuku, grėbliuku, besimaudant kieme po šaltu dušu ar Nemune ir valgant maistą be visokių E. Vaistai tebeguli vaistinėlėje ir jau tikriausiai pasibaigęs jų galiojimo laikas.

Kuo kaimas yra ypatingas, ko trūksta mieste?

Kaimas ypatingas čia gyvenančiais žmonėmis, jame dar gausu perliukų – senąją išmintį išsaugojusių, tvirtos moralės ir nuoširdžių žmonių. Vis dar prisimenu pirmąją pažintį su Gelgaudiškiu. Atvažiavome apžiūrėti būsimos sodybos ir sustojome prie kaimo parduotuvės. Man prieš pat nosį iš jos išvirsta gal 10 metų vaikis ir išpyškina tiesiai į akis: „Laba diena!“ Net sutrikau: pirmąkart šiame miestelyje, nieko čia nepažįstu, ir še tau – sveikinasi! Tik vėliau supratau, kad Gelgaudiškyje vaikai mokomi sveikintis su kiekvienu sutiktu suaugusiuoju. Kaip prieškario Lietuvoje. Tikriausiai gerai žinote, kad mieste galima gyventi metų metus šalia kaimyno ir nežinoti net jo vardo. Bendravimas yra didysis džiaugsmas, kurio dar galime aptikti Lietuvos kaime.

Ar kartais nesudreba širdis, kai važiuojate pro senuosius namus laikinojoje sostinėje?

Nors Kaune pragyventa 40 metų, praleisti gražiausi jaunystės metai, gyventi ten nebesinori, o buvę namai nekelia jokios nostalgijos. Pilki betoniniai daugiabučiai, žalumos stoka, transporto triukšmas, spūstys mane vargina. Į Kauną ar Vilnių vilioja tik noras pamatyti artimuosius ir draugus.

Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie gyvendami mieste nežino, ko nusitverti, kaip gyventi toliau, neberanda prasmės?

Nebijoti keisti savo gyvenimo, daryti gal ir nepopuliarius, kartais net nepatogius sprendimus. Mažiau dejuoti, o tiesiog imtis veiklos. Išlaisvinti save iš sustabarėjusio mąstymo ir džiaugtis gyvenimu, nepriklausomai nuo to, kiek tau metų.

 
 

Susiję straipsniai

  • Laukinis maistas: nuo atpažinimo iki suvalgymo

    0 2017-04-21

    Gegužė – valgomų laukinių augalų pikas. Geriausias metas pasimokyti atpažinti valgomus augalus. Todėl gegužės savaitgaliais kviečiame į Ukmergės raj., prie Veprių į LAUKINIŲ AUGALŲ PAŽINIMO ir SUVARTOJIMO SEMINARĄ, kurį ves augalų žinovas – Laimis Žmuida.

  • Skirtingas kartas vienija žemė

    0 2016-06-02

    Šį pavasarį Lietuvoje startavo socialinio verslo projektas „CoolŪkis“. Jo sumanytojai siekia suartinti kaimo ir miesto žmones. Projekto rengėjai orientuojasi į senjorų socialinę atskirtį, sveiką gyvenseną ir ekologinę daržininkystę.

  • Gamtinės žemdirbystės seminarai liepos mėnesį visoje Lietuvoje

    0 2016-05-31

    Kviečiame į gamtinės žemdirbystės seminarus, kurie vyks sodybose prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Druskininkų liepos mėnesio savaitgaliais.

  • Ekologiškų daržovių karaliai: interviu su ekoūkininke Daiva Giedrikiene

    0 2015-05-17

    Daivos Giedrikienės paprasta ūkininke nepavadinsi ne tik dėl to, kad su vyru Arūnu ir vaikais ji ūkininkauja pagal ekologinės žemdirbystės principus, bet ir dėl to, kad jų asortimente gausu Lietuvoje retai auginamų daržovių. Kiaulių ir karvių jų ūkyje nėra. Jie - ekologiškų daržovių karaliai, šviesūs, švarūs ir visada šiltai besišypsantys. Ekologinę daržininkystę 2001 m. pradėjo nedideliuose ploteliuose. Šiandien jie turi didelį būrį ištikimų klientų Vil...

  • Senųjų veislių renesansas

    0 2015-05-17

    Netoli Kauno, Karmėlavoje, gyvenantis Valdas Stokna pastebėjo, kad parduotuvėse jau nėra senų, prieš 50 ar 100 metų augintų augalų veislių sėklų. Būtent jos tinka gamtinei ir ekstensyviai žemdirbystei.

  • Tikrinant darželių ir mokyklų valgyklas, galės dalyvauti tėvų atstovai

    0 2015-05-16

    Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai kasmet daugelio vaikų darželių ir mokyklų valgyklose randa higienos, maisto saugos ar kokybės pažeidimų. 50 proc. patikrinimų nustatoma su pažeidimais. Taip pat jau ne vienerius metus maisto kokybe, neskaniu maistu skundžiasi vaikai ir jų tėvai. Tad VMVT nusprendė imtis konkrečių priemonių, kad situacija keistųsi, ir sudarė galimybes tėvų atstovams dalyvauti darželių bei mokyklų patikrinimuose.

  • Per metus kiekvienas Lietuvos gyventojas išmeta apie 50 kg maisto atliekų

    0 2015-05-15

    Per Seime vykusį Nacionalinį kovos su maisto švaistymu kongresą buvo aptarti ir aktualūs maisto atliekų, jų tvarkymo ir prevencijos klausimai.
    Per metus mūsų šalyje susidaro apie 80 tūkst. tonų maisto atliekų, o vienas gyventojas išmeta apie 50 kg maisto, kurio dalis dar tinkama vartoti. Šios atliekos nėra atskirai surenkamos ir tvarkomos, todėl patenka į bendrą komunalinių atliekų srautą ir keliauja į sąvartynus. Maisto atliekos Lietuvoje sudaro apie dešimtadalį vi...

  • Savanoriškas valstybinių parkų lankytojų bilietas

    0 2015-05-15

    Nuo gegužės 15 dienos 4 nacionaliniuose ir 28 regioniniuose parkuose įvedamas valstybinių parkų lankytojo bilietas. Ekologinio mąstymo žmonės, kuriems rūpi gamta, kraštovaizdžio vertybės, galės prisidėti prie saugomų teritorijų puoselėjimo.

  • ES laisvosios prekybos sutartis su JAV kelia grėsmę maisto kokybei ir demokratijai

    0 2015-04-23

    ES laisvosios prekybos sutartis su JAV gali pabloginti įprastus maisto kokybės ir aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės standartus, darbuotojų teises ir net kelia pavojų šalių valdžios suverenitetą perduoti stambioms korporacijoms. Apie tai kalbėjosi į LUNI paskaitą apie Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystės (angl. santrumpa TTIP) sutartį susirinkę įvairių visuomeninių organizacijų atstovai.

  • Gyvenamosios aplinkos poveikis sveikatai

    0 2015-04-23

    Aplinka, kurioje gyvename, turi neabejotiną įtaką sveikatai: ji net 20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių. Žmogus savo veikla gali keisti aplinką. Esant neįprastiems fizikiniams, cheminiams ar socialiniams dirgikliams, sutrinka tam tikrų organizmo funkcijų reguliavimo mechanizmai. Tai sumažina jo prisitaikymo prie aplinkos galimybes, atsparumą nepalankiems veiksniams.